žirgininkas

žirginiñkas (-inykas Sut), -ė smob. (2) BŽ 208, OGLII287, DŽ, NdŽ, žìrgininkas (1) J, KŽ; SD103, N, [K], LVIV726, Rtr, LEXXXV361 1. žirgų augintojas, prižiūrėtojas: Kiti jo (kunigaikščio) žirgus ganė ir maitino, vadinos žirginykais S.Dauk. Užmušti tapė ne tik ketų karaliaus žirgininkas (žirgų užveizdėtojas), bet ir raštininkas A1885,382. Žirginiñkai, žirgaičiai, kaniūkai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečiai, kurių baudžiavinė prievolė buvo auginti didžiajam kunigaikščiui žirgus MLTEIII924. Sapiega iš prigimimo buvo žirgininkas B.Sruog. Iš miško išjoja dama ant gražaus žirgo ir šuoliuoja, lydima žirgininko rš. Kitąkart žirgininkai, pintinį prie ilgos virvės pririšę ir jų drąsiausį draugą į pintinį įtupinę, jį į ėsančią ant kalno skylę nuleido BsV172(Įsr). ║ įvairių galvijų ar gyvulių augintojas, prižiūrėtojas; jų pardavėjas: Tie, kurie triūsė apie galvijus ar gyvulius ar tik gyvuliais mokėjo, vadinosi žirgininkai A.Janul. 2. raitelis: Staiga iš tolo, kalnuose, pasirodė vienas žirgininkas J.Jabl. Sukapojo ir žirgininką, ir žirgą rš. 3. sm. valdovo arklidžių viršininkas: Žirginiñkas, Lenkijos feodalinės valstybės, Rusų valstybės, LDK pareigūnas – valdovo arklidžių viršininkas LTEXII535. Kunigaikščio menėje stoviniavo duonos raikytojas, taurininkas, žirgininkai, stalininkai, virtuvininkas rš.